Renginiai

KĘSTUČIO SVIRNELIO paroda

 Lapkričio 23 d. 18 val. KĘSTUČIO SVIRNELIO parodos atidarymas Varėnos kultūros centro kino ir parodų salėse (J. Basanavičiaus g. 17).

Paroda veiks iki gruodžio 12 d.

Ištraukos iš menotyrininkės Sonatos Baliuckaitės straipsnio apie menininko kūrybą.

„KOKIA SKŪRA, TOKIA DŪŠIA“
Kęstutis Svirnelis (g. 1976) gyvena ir kuria Vokietijoje. Mokėsi dailės Varėnos J. Čiurlionytės menų mokykloje pas Valdemarą Šemešką, po skulptūros studijų Vilniaus dailės akademijoje magistro laipsnį įgijo Valstybinėje meno ir dizaino akademijoje Štutgarte. Kinetinius objektus, instaliacijas kuriantis menininkas analizuoja kapitalizmo, vartotojiškumo, liberalizmo, demokratijos, žmogaus ir jo vaidmens sistemoje temas.
<…>Iš Varėnos raj. Zervynų kaimo kilęs menininkas nuolat pabrėžia savo dzūkišką kilmę ir neneigia švabiškos vokiečių kultūros, kurioje gyvena jau 15 metų, įtakos. Abi skirtingai mažos kultūros, tačiau išskirtinės, atpažįstamos, turinčios savo dialektą, tradicijas ir identitetą. <…>
<…>Kaip ir visos K. Svirnelio kūrybos, taip ir šios parodos svarbus elementas yra medžiaga, šioje – kailis: dirbtinis, natūralus, pirktas ar rastas patiltėje, labai švelniais ir šiurkščiais šeriais. Taip pat plastikinės figūros, motorai elektronika. Judantys, kinetiniai objektai trikdo, sukeldami dviprasmiškų minčių. Kūriniuose yra erotikos, kiti kelia pasišlykštėjimą, o dar kitus tiesiog norisi liesti ir glostyti. Tačiau temos labai intymios, kalbančios apie santykį su savimi, šalimi, valstybe ir apie vertybes. Atsakyti sau „O kokios tavo vertybes?“ yra labai intymus klausimas. Toks ir yra menininko tikslas – sukurti nepatogią ir dviprasmišką situaciją. Provokuoti mintį, emociją per judesį, medžiagą ir formą. Aktyvinti mintis apie vertybių sistemą: degeneraciją, deseksualizaciją, demokratiją ir kt. Vertybių sistemą kuri, pasak menininko, priklauso nuo socialinio sluoksnio, ekonomikos, religinių, socialinių ir kitų bendražmogiškų dalykų.
Savo kūrinius jis įvardija kaip atspindžius ir teigia kuriantis absurdišką meną absurdiškam pasauliui. Prancūzų filosofas A. Kamiu „Sizifo mite“ labai daug kalba apie „absurdo žmogų“, „absurdo pasaulį“, „absurdo filosofiją“, kuri tuo pačiu metu yra labai individuali, tačiau kuria visuomenės atspindį, bet taip pat teigia negalintis absurdo apčiuopti ir suvokti įprastoje aplinkoje. Tuo tarpu Kęstutis Svirnelis teigia absurdą materializuojantis, tik, žinoma, vizualizuodamas su apsauga, rezervuotai. Iš pirmo susitikimo jo kūriniai kelia juoką, yra gana žaidybiški ir, nesigilinant, labai aiškūs. Menininkas pasilieka prie pozicijos, kad kūrinys yra atviras interpretacijoms ir asmeninei istorijai ar emocijai. Kartais nuoroda ar užuomina yra tik pavadinimas. Nejaučiant absurdo pasaulio, geriau likti ties savuoju ir matyti bei vertinti pagal savo vertybių skalę.
Kęstučio Svirnelio kūryba artima XX a. 7-8 deš. Italijoje prasidėjusio avangardo judėjimo „Arte Povera“ (liet. skurdus menas) principams. Šio judėjimo atstovams buvo svarbus santykis su medžiaga, jos atsiradimo priežastys, estetinės ar antiestetinės medžiagos savybės, nepriklausomai nuo kainos. Kūrėjai teigė, kad menas turi būti politiškas ne turiniu, bet savo transformuojančia žinute. Garsiausi „Arte Povera“ atstovai, tokie, kaip graikas Janis Kounellis, eksponavęs gyvus arklius „Be pavadinimo“ (1969) ar italas Michelangelo Pistolleto su garsiąja „Skudurų Venera“ (1967), daugiausiai kūrė skulptūras, objektus, taip pat performansus. Menininkai buvo prieš meno komercializaciją ir produktinę vertę. Kūrybos pagrindas buvo visuomeninė ir kultūrinė sukurto kūrinio vertė.
K. Svirnelio kūriniuose naudojamos medžiagos: doleriai, dėvėti drabužiai, kanalizacijos vamzdžiai, guminės pirštinės, celofanai, neįgaliojo vežimėliai, manekenai, o dabar kailiniai ir kailiai, taip pat yra kaip politinis ir tuo pačiu labai asmeninis pareiškimas. Pasitelkiant judesį, labai pigias (guminiai botai, pirštinės) arba labai brangias (natūralūs kailiniai) medžiagas, kuriamos netikėtos vaizdinės ir prasminės asociacijos.
Nuo savo kūrybos pradžios skulptorius naudoja rastus objektus, daiktus ir medžiagas, jo kūriniuose netrūksta ne tik judesio bet ir performatyvumo.
Vienas ryškiausių jo kūrinių yra iš dolerių sukurta ir pagal judesio daviklį reaguojanti į žmogų: besijuokianti, besivartanti ir šokčiojanti žiurkė pavadinimu „Kapitalas“, rodyta meno mugėje „ArtVilnius“ 2009 m. Kitos didelio formato instaliacijos rodytos „ArtVilnius“: „Paskutinis posėdis“, „Konsumas“ (4 metrų skudurų krūva, prisipučianti ir subliūkštanti kaip oro kolona. Kolona, kaip sistemos dalis), „Senis Besmegenis“ sukurtas iš dujokaukių ir apsauginių kostiumų. Efektinga instaliacija iš guminių pirštinių ir kanalizacijos vamzdžių „Žinianešiai“ emigracijos tema mugėje buvo pristatyta 2015 m., o 2016 menininko medžiagų bagaže atsirado plastikiniai manekenai, celofanas. Pvz., kūrinyje „Kažkas ore“ menininkas kalbėjo apie svajones, siekius, jų tikrumą ir trapumą. Paskutinis K.Svirnelio kūriny – šių metų „ArtVilnius“ pristatytas kinetinis objektas „Procese“ – vokiškas padėvėtas neįgaliojo vežimėlis su celofano parašiutu, pakabintas ore, netoli žemės ir kalbantis apie besigelbėjančios, bet jau neįgalios Europos ar sąjungos temą.
Būtent šeima, mokykla, aplinka, kalba, įdiegtos vertybės formuoja identitetą tiek menininko, tiek žmogaus, tiek valstybės. Pasak K. Svirnelio, būtent vertybių sistema formuoja visuomenės veidą, nes vertybes diegia ne tik šeima, bet ir valstybė. Gyvendami vakarietiškoje krikščioniškų vertybių sistemoje pasirenkame įvairias savo vertybių sistemos formas: psichologines, socialines ir religines. Vertybių sistemos atspindys – visuomenė, valstybė, toliau – pasaulis.