Režisierė Dalia Tamulevičiūtė

Dalia 61

Iškili teatro meno pedagogė ir režisierė Dalia Adelė Tamulevičiūtė gimė 1940 m. rugsėjo 30 dieną Varėnoje. 1957 m. baigė Varėnos 1-ąją vidurinę mokyklą, vėliau – Vilniaus kultūros – švietimo mokyklą. Nuo 1961 m. dirbo Klaipėdos kultūros namų meno vadove. 1963 m. įstojo į Lietuvos valstybinės konservatorijos Teatrinį fakultetą. Baigė tris kursus ir 1966 m. įstojo į A. Lunačiarskio teatro meno institutą (GITIS) Maskvoje. 1971 m. jį baigė pas profesorę, K. Stanislavskio mokinę ir žymią teatro pedagogę Mariją Knebel, taip tapdama pačios pažangiausios teatro pedagoginės mokyklos sekėja ir skleidėja. Ateityje tai įtakojo nuolatinį režisierės profesinį reiklumą sau, aktoriams, studentams, kuris buvo kūrybinės ir pedagoginės sėkmės pagrindas.1971–1973 m. dirbo Vilniaus jaunimo teatro režisiere, 1973–1974 m. buvo Kauno dramos teatro vyriausioji režisierė, 1974–1989 m. Valstybinio jaunimo teatro režisierė. 1971–2005 D. Tamulevičiūtė - Lietuvos konservatorijos aktorių kursų vadovė, katedros vedėja, profesorė. Lietuvos teatro ir muzikos akademijos profesorė per pedagoginio darbo metus nuo 1971-ųjų išleido aštuonias dramos teatro aktorių laidas. Per 18 darbo metų Jaunimo teatre režisierė sukūrė daugiau kaip 30 įvairaus žanro įsimintinų spektaklių. Statė spektaklius ir Kauno, Šiaulių, Klaipėdos bei Rusų dramos teatruose. D. Tamulevičiūtė paskatino rinktis režisieriaus kelią vienam ryškiausių nūdienos režisierių Eimuntui Nekrošiui.
Lietuvos aktorius, režisierius, žurnalistas Julijus Lozoraitis išskyrė būdingiausius D. Tamulevičiūtės pedagoginio metodo požymius: ypatingą sugebėjimą „pasirinkti studentus" (pirmajam „dešimtukui" pasirinko visiškai naujo tipo, „neartistiškus" jaunuolius ir merginas); nuo pat pirmųjų žingsnių „jaunųjų aktorių pratinimą prie džiaugsmingos ir entuziastingos akistatos su žiūrovais"; „auklėtinių kliedėjimą darbu"; pagrindinį „aktorių sceninį ginklą – improvizaciją"; „tuometinių estrados žvaigždžių, tuometinio lietuviško vaidybinio kino „šedevrų" ir t. t. parodijavimą".
D. Tamulevičiūtės spektakliai sulaukdavo išskirtinio publikos, teatro kritikų ir kolegų dėmesio. Lietuvos publika iki šiol prisimena A. Osieckos „Trešnių skonį", J. Anouilho „Medėją", K. Kubilinsko „Bebenčiuką", S. Šaltenio „Ugnies medžioklę su varovais", „Škac, mirtie, visados škac", „Jasoną", R. Granausko „Rožės pražydėjimą tamsoj", L. Razumovskajos „Brangiąją mokytoją", C. Higginso ir J. C. Carière'o „Haroldą ir Modę", V. Rozovo „Brolį Aliošą", Just. Marcinkevičiaus „Daukantą", J. Cocteau „Abejingą gražuolį", V. Laso „Amhersto atsiskyrelę", M. Murrello „Memuarus" ir daugelį kitų spektaklių.
2003 metais Dalia Tamulevičiūtė įvertinta Vyriausybės premija už Lietuvos menui ir kultūrai reikšmingus darbus. Dalios Tamulevičiūtės mokiniai pasklidę po įvairius Lietuvos teatrus. Juos visus vienija pagarbus požiūris ne tik į sceną ir dirbančius scenoje, bet ir į bet kurį žmogų, padedantį atsirasti spektakliui, taip pat – disciplina, darbo etika, reiklumas sau.
D. Tamulevičiūtė neabejotinai viena reikšmingiausių teatro kūrėjų ir pedagogių, palikusi ryškų pėdsaką Lietuvos teatro istorijoje ir įvairiapusiškai įtakojusi tolimesnį jo virsmą. Sudėtingas režisierės kūrybos kelias žymį ištisą laikotarpį, apimantį 8 – tą ir 9 – tą dešimtmečius, o išugdytos net aštuonios aktorių kartos iki šiol sudaro vieną svarbiausių aktorinių branduolių Lietuvos teatre.
Mirė 2006 m. birželio 1 d. Vilniuje. Palaidota Senosios Varėnos kapinėse, tačiau ji nepamirštama ir nepamiršta. Apie tai byloja ir visai Lietuvos scenos meno kultūrai reikšmingas metų įvykis – Kultūros ministerijos organizuojamas Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkursas  ir kiekvienų metų rudenį režisierės gimtojoje Varėnoje vykstantis Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis.

https://www.daliatamuleviciute.lt/ 

Viešasis kalbėjimas Eglutės įžiebimas Kaune 2015 Virtuvės baldai Eglutės įžiebimas Kaune 2016